Velnio nuotaka

„Velnio nuotaka“ – pirmasis lietuvių miuziklas pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ apie amžinąją gėrio ir blogio kovą bei gerųjų gyvenimo ir meilės pradų triumfą. Rojuje kyla vietinio pobūdžio maištas. Naudodamiesi proga, angelai ima puotauti, šokti, kol atsipeikėjęs Aukščiausiasis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas, nužemintas iki velniuko, pliumpteli tiesiai į senyvo malūnininko Baltaragio kūdrą. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: Pinčiukas išpildys Baltaragio norus, o ką šis įgis ateityje, priklausys jam, mikliajam Pinčiukui. Baltaragio duktė Jurga užauga gražuolė, tačiau pamilsta ne Pinčiuką, o šaunųjį berną Girdvainį. Negalintis tverti be intrigų velniūkštis susitaria su arkliavagiu Raupiu, kad šis berno arklius pavogtų. Baltaragis irgi gudrauja: už velnio išleidžia ne dukrą, o įnamę senmergę Uršulę. Bet Girdvainio ir Jurgos meilės jau niekas nesugrąžins...